Žemėje egzistuoja penkios didžiosios, daugybė mažesnių religijų, įvairūs dvasiniai mokymai. Ką pasirinkti?
Kodėl verta rinktis krikščionybę? Todėl, kad ji turi objektyvius argumentus, rodančius jos teisingumą ir nežemišką kilmę. Tokio argumentų rinkinio kaip krikščionybė neturi jokia kita pasaulio religija.

Krikščionybės įkūrėjas ir pirmieji krikščionys patyrė sunkiai suvokiamą terorą ir persekiojimus. Romos imperijos valdžia buvo tolerantiška kitų šalių religijų atžvilgiu, bet jos požiūris į krikščionis buvo kardinaliai priešingas: žiaurūs kankinimai ir mirties bausmė buvo skiriama kiekvienam, įskaitant moteris ir vaikus, kuris išpažino save krikščioniu. Taip Romos imperijoje per tris šimtmečius buvo nužudyta dešimtys tūkstančių krikščionybės išpažinėjų, nors kiekvienam krikščioniui buvo suteikiama galimybė krikščionybės atsisakyti ir visų bausmių išvengti. Vien tai parodo krikščionybės išskirtinumą. Bet svarbiau yra tai, kad krikščionybė gyvavo ir plėtėsi nepaisant žiaurių persekiojimų ir, jiems pasibaigus, tapo pasauline religija. Akivaizdu, kad žemiški motyvai negalėjo suteikti tiek drąsos tokiam žmonių skaičiui per tokį ilgą istorinį laikotarpį. Krikščionių drąsa stebėjosi net bausmių vykdytojai, pavyzdžiui Plinijus Jaunesnysis savo laiške imperatoriui Trajanui. Persekiojimai tęsėsi kelias žmonių kartas, ir krikščionybė būtų jau seniai išnykusi ir pamiršta, jei ji būtų tik žmogaus išgalvota teorija.

Pasaulio religijos žmogui sako iš esmės taip: su tavim viskas gerai, tu turi galimybes augti ir tobulėti, tau reikia sugrįžti į save, sulėtinti gyvenimo tempą, atrasti vidinę galią, laikytis moralinių taisyklių, atlikti įvairias praktikas, atkurti darną su savimi, kosmosu, Dievu ir t.t. Įvairių religijų praktikos skirtingos, nors moralinės taisyklės labai panašios. Tuo tarpu krikščionybė moko visai kitaip – žmogaus sielą reikia paprasčiausiai gelbėti, nes jos prigimtis yra tiek pažeista, kad žmogus nepajėgia ne tik savo sielos išgydyti, bet ir apskritai suvokti, kad ją reikia gydyti. Bet kuris žmogus paklaustas, ar jo siela pažeista, greičiausiai atsakys: kitų žmonių – galbūt, bet jo paties – gal ne. Kyrie eleison – supranta visi, girdėjo daug kartų, tačiau žmogui, net krikščioniui, dažnai sunku suprasti, kodėl jo reikia gailėti. Kad reikia padėti, patarti, pagydyti, – aišku, bet kodėl reikia pasigailėti?
​​Kokie yra pažeistos prigimties požymiai? Pirmiausia – istorija. Žmonės nuo seniausių laikų ieško laimės ir žino, kaip jos reikia siekti: neskriausti, padėti kitiems, rūpintis kitų gerove. Bet žmonijos istorija kitokia – nesibaigiantys karai, nusikaltimai, konfliktai. Žmonės supranta, kad visa tai griauna jų laimę, bet žmonių sielose esanti blogio jėga nustelbia racionalumą, todėl Žemėje nesiliauja karai, nusikaltimai ir konfliktai.
Kitas pavyzdys – mūsų pačių gyvenimas. Dažnai mes darome tai, ko nenorime, suprasdami, kad tai blogis, kuris mums kenkia, bet vis tiek darome, nes negalime to nedaryti. Nepadeda nei proto argumentai, nei emocijos, nei valios pastangos. Tai tik dar kartą parodo pažeistą sielos prigimtį.

Prigimtinė nuodėmė – tai blogio jėga, kuri paslėptai veikia žmogaus viduje ir atakuoja jo protą mintimis. Ji be žodžių perduoda savo mintis, panašiai, kaip žmogus žmogui ir sukelia nedorus jausmus. Žmonės dažniausiai to nesupranta ir su tuo nekovoja, manydami, kad tai originalios jų pačių mintys [1] ir natūralūs, iš prigimties kylantys jausmai. Todėl žmogaus kelias dažnai jam pačiam atrodo teisingas, bet išmintingas klauso patarimo (Pat 12, 15).

Krikščionybės kelias unikalus. Jo esmė tokia: žmogaus dvasinį augimą lemia ne jo gyvenimo įvykiai, ne religinės praktikos ir geri darbai, ir net ne pastangos geriems darbams atlikti, bet širdies paprastumas ir nuolankumas, kurį krikščionis įgyja (jeigu įgyja), religines praktikas ir gerus darbus atlikdamas. Nuolankumo krikščionis įgyja tiek, kiek sugeba suprasti savo dvasinę bejėgystę, kurios jis niekada nepamatys, jei nesistengs gyventi pagal krikščioniškąjį mokymą. Jei krikščionis stengiasi viską daryti gerai, bet jam atrodo, kad jis viską daro blogai – panašu, kad jis teisingame kelyje. Pirmiausia – nuolankumo moko mus krikščionių maldos.
Iš kur žinoti, kad nuolankumas yra vertingas? Nuolankumo vertę pastebime bendraudami su žmonėmis. Su vienais bendrauti lengva, būdama su jais siela ilsisi, o su kitais bendrauti yra „kaip druską valgyti”. Nesunku suprasti, kad lengva ir malonu yra bendrauti su nuolankios širdies žmonėmis, kurie nelaiko savęs geresniais už kitus, o sunku – su išdidžiais ir arogantiškais. Išdidus žmogus yra visų nemėgiamas. Svarbu paminėti, kad nuolankios širdies žmonės ne tiek skleidžia „gerą lauką“ aplink save, kiek patys džiaugiasi ramybe.

Tikrasis nuolankumas neturi nieko bendro su pasyvumu ar pataikavimu žmonėms iš baimės arba išskaičiavimo. Iš esmės tai yra aiškus praktinis, ne teorinis, savo pažeistos prigimties suvokimas. Tikrasis nuolankumas niekada neveda į neviltį ar depresiją, priešingai, skatina gyventi aktyviai ir teisingai. Kas dvasiškai tobulėja, tas vis geriau pažįsta savo sielos skurdą, todėl auga ir nuolankume, ir kiek auga nuolankume, lygiai tiek ir dvasiškai tobulėja.

Credo quia ​absurdum est. 
​(Tikiu, nes absurdiška.)

Krikščioniškas mokymas nesiremia žmogiška logika. Pagrindinės krikščioniškos tiesos yra originalios, jos negali būti logiškai išvestos iš kitų filosofinių idėjų:
a) egzistuoja trys dieviškieji asmenys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia; Jie tarp savęs bendrauja, todėl norisi galvoti, kad tai yra trys dievai, kurie sutartinai valdo Visatą, bet taip nėra – Dievas yra vienas; kaip tą suprasti?
b) Sūnus gimsta iš Tėvo, Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo; kodėl skiriasi ir kuo tai skiriasi?
c) Sūnus įsikūnijo, Jame žmogiškoji prigimtis susijungė (nesuliejamai ir neatskiriamai) su dieviškąja prigimtimi taip, kad ir dieviškoji, ir žmogiškoji prigimtys nepakito, nežiūrint to, kad jos, kaip rašo Šventasis Raštas, viena kitai iš esmės prieštarauja: žmogiškasis silpnumas ir dieviška galybė, ribotos žinios ir absoliutus žinojimas, žmogiški jausmai (nerimas, liūdesys) ir dieviška pilnatvė, mirtis ir nemirtingumas; kaip tai gali būti?
d) Paskutinės vakarienės metu duona ir vynas buvo perkeisti (ir perkeičiami iki šiol) į Jėzaus kūną ir kraują taip, kad duonos ir vyno išvaizda nepakinta; ką tai reiškia?
e) Dievas žino visą žmogaus ateitį, žino, kokį kelią jis pasirinks, nors žmogaus laisvė rinktis lieka nė kiek nesuvaržyta; kaip tą suderinti?
f) viskas, ką sukūrė Dievas, buvo „labai gera”, bet Adomas pasielgė nelabai gerai, kodėl?
g) Dievas yra mylintis ir teisingas, bet nusidėjėliams už nuodėmes, kurios truko ribotą laiką Jis leis kentėti neribotą laiką, kaip tą suprasti?

Į šiuos klausimus niekas neatsakė ir neatsakys, nes jie viršija žmogaus suvokimo ribas. Tai parodo, kad krikščioniškos tiesos yra ne žmonių minties rezultatas, bet aukštesnio proto kūrinys. Nenuostabu, kad kelis šimtmečius po Kristaus įvairaus plauko eretikai uoliai stengėsi krikščionišką mokslą „taisyti“, t. y. pritempti jį prie žmonėms labiau suprantamos teorijos, ir krikščionybės sergėtojams nelengva buvo prieš jų „pataisas“ atsilaikyti. Šiandien jau niekas nesiima „taisyti“ krikščioniškojo mokymo, tačiau pasitaiko tokių, kurie krikščioniškas tiesas, kurių žmogus nepajėgus suprasti, pateikia kaip argumentus, „įrodančius“ krikščionybės klaidingumą.
Kitų religijų idėjos nėra svetimos žmogaus suvokimui, nes jose atsispindi tai, ką žmonės matė aplink save arba galėjo nesunkiai sugalvoti: dievų hierarchijos, vyriausiasis dievas ir jo pavaldiniai, atsakingi už atskiras sritis, dievų santuokos, dievų šeimos: dievas, deivė ir dievaitis, sielų priskyrimas augalams, planetoms, visatai.

Istoriniai šaltiniai (pirmiausia, šventųjų gyvenimo aprašymai) teigia, kad pirmųjų krikščionių laikais buvo gausybė stebuklingų reiškinių: nepagydomų ligų išgydymas, mirusiųjų prikėlimas, gamtos stichijų valdymas, kuriuos atliko Jėzus, jo mokiniai ir mokinių mokiniai. Tai turime laikyti ypatingu ženklu iš Dangaus. Ypač svarbus yra, nors ir labai retas, mirusiųjų prikėlimo stebuklas, kuris parodo, kad krikščionybę įkūrė Tas, kuris gali sugrąžinti, vadinasi, ir suteikti materijai gyvybę kaip aukščiausią egzistavimo formą.
Viešai matomi stebuklai suvaidino svarbų vaidmenį stiprinant krikščionių tikėjimą jų persekiojimo laikais. Šiandien stebuklai tebevyksta, bet jie labiau individualūs, jų paskirtis jau kita, jie dažniausiai nėra matomi visiems.

Šiandien krikščionybė paplitusi visoje mūsų planetoje, ji turi didžiausią sekėjų skaičių. Biblija yra visų laikų bestseleris, didžiausiu tiražu išleista knyga. Kitos pasaulio religijos yra labiau koncentruotos tam tikrose Žemės rutulio vietose ir susijusios su tam tikrų tautų tradicijomis. Tuo tarpu krikščionybė yra labiausiai delokalizuota. Jos paplitimas rodo, kad visos pasaulio tautos ją noriai priima ir savaip „įsikultūrina”. Tai parodo, kad krikščionybė yra universali, o žmogaus siela iš prigimties yra krikščionė. Mažų religijų atstovai nedidelį sekėjų skaičių dažnai pateikia kaip savo religijos išskirtinumą. Jie teigia, kad jų mokyme yra saugomos paslaptys, patikėtos mažam išrinktųjų ratui. Tačiau, vertinant objektyviai, jei žmonės netrokšta tų paslapčių sužinoti, vadinasi, jie toje religijoje neįžvelgia nieko ypatingai vertingo.

Apie tokius stebėjimus dažnai liudija žmonės, patyrę klinikinę mirtį [2]. Šių stebėjimų (jie ne visada susiję su klinikine mirtimi) neįmanoma patikrinti moksliniais metodais, tačiau remdamiesi stebėtojų parodymais turime pripažinti, kad egzistuoja antgamtiniai stebėjimai kaip atskira tikrovės kategorija, nepriklausanti sapnų ir fantazijų sritims. Stebėjimai „iš anapus” dažniausiai atitinka krikščionišką mokymą apie demonus, jų veikimą, apie Jėzų, Jo Motiną, žmogaus sielą, sielos ligas, pragaro vaizdus ir ten esančių žmonių kančias. Pažymėtina, kad visa tai dažnai patyria žmonės, kurie nepraktikuoja krikščionybės ir beveik neturi žinių apie ją. Tai leidžia daryti objektyvias išvadas apie krikščionybę net nesiremiant gausybe stebėjimų, kuriuos patyrė patys krikščionys.

Tiesa, tokių stebėjimų medžiagą reikia vertinti atsargiai, ypač šiandien, dirbtinio intelekto laikais, nes sunku patikrinti, kiek pasakojimas yra tikras, sunku nustatyti, kiek tiksliai žmonės savo stebėjimus prisimena ir perteikia. Vis dėlto, šių stebėjimų universalumas ir pastovumas jau 2000 metų verčia juos laikyti patikimu duomenų šaltiniu.

Iš kur žinome, kad anapusinis pasaulis egzistuoja? Daugybė žmonių miškuose matė vilkus, ir tai įrodo, kad vilkai egzistuoja. Dar daugiau žmonių buvo miške ir niekada vilko nematė, bet tai nepaneigia fakto, kad vilkai egzistuoja. Žmonės paprasčiausiai nežino, kur ir kaip reikia vilko ieškoti, o vienu žvilgsniu visų miškų aprėpti neįmanoma. Daugybės žmonių dvasinė patirtis rodo, kad dvasinis pasaulis egzistuoja, ir to negali paneigti tie, kurie dvasinės patirties neturėjo. Jei negalime aprėpti miškų, dar labiau negalime aprėpti visos mus supančios tikrovės.

Krikščionybę galima priskirti prie žmogaus sveikatos mokslų. Tai – dvasinė medicina, skirta sielos ligų diagnostikai ir gydymui. Sielos ligas dažnai lydi slegianti būsena, kylanti nuo blogų minčių atakų. Kai kurios sielos ligos (puikybė, garbės troškimas) pradžioje suteikia malonią būseną, o varginti ima vėliau. Sielos ligas diagnozuoti nėra lengva, gydyti – dar sunkiau. Daug kas vadina jas žmogaus silpnybėmis ir nekreipia į tai dėmesio, tačiau paliktos savieigai sielos ligos yra linkusios stiprėti ir pereiti į įvairias psichologines problemas.
Objektyvumas čia yra toks: kas pasigilins į bažnyčios tėvų knygas, pastebės, kaip subtiliai jie pažįsta žmogaus sielos gelmes, klasifikuoja sielos ligas, numato jų gydymo būdus. Pastebės ir tai, kad kitos religijos nesukūrė tokio išsamaus ir nuoseklaus mokslo apie žmogaus sielą. Norint geriau susipažinti au autentišku krikščionišku mokymu, skaityti reikėtų ankstyvųjų bažnyčios tėvų raštus [3-9], raštų rinktinę [10] arba ankstyvųjų tėvų šiuolaikines apžvalgas [11].
Deja, šiuolaikiniams krikščionių dvasininkams sielos ligų diagnostika ir gydymas dažniausiai yra jau per sunki užduotis. Atvykstančius ieškoti sielos sveikatos jie persiunčia psichologams ir psichiatrams.

Biblijos tyrėjai nustatė, kad yra šimtai išsipildžiusių biblinių pranašysčių, o pranašystes nuo jų išsipildymo momento skiria šimtai ar net tūkstančiai metų. Mes prie to pripratome ir nesusimąstome, nors visi sutiks, kad tai negali būti atsitiktinis įvykių sutapimas. Daug pranašysčių yra susijusios su krikščionybės įkūrėjo atėjimu: gimimas Betliejuje, Betliejaus kūdikių žūtis, nepagydomų ligų gydymas, įžengimas į Jeruzalę jojant ant asiliuko, Judo išdavystė, trisdešimt sidabrinių, puodžiaus dirva, priskyrimas prie nusikaltėlių, nukryžiavimas, pervėrimas ietimi, laidojimas naujam kape, saulės užtemimas nukryžiavimo  metu, Jeruzalės šventyklos išgriovimas ir kt. Kai kurios pranašystės siekia ir mūsų laikus: viena Izraelio mergaitė pasakė „štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“, ir tai vyksta visame pasaulyje jau daugiau kaip du tūkstančius metų. Biblijoje išpranašautas žmonių nutolimas nuo krikščioniškojo tikėjimo šiandien jau nesunkiai pastebimas. Paminėta, kad laikų pabaigoje pasaulinė valdžia bus sutelkta vieno žmogaus rankose – panašu, kad globalizacija, centralizacija, informacinių technologijų raida kuria sąlygas, kurios ateityje leis tą realizuoti – iš vieno centro valdyti ir kontroliuoti visą pasaulį.

Est rerum omnium ​magistre usus.

(Praktika – ​visų dalykų  mokytojas.)

Krikščionybės teoriją galima patikrinti eksperimentiškai. Bažnyčios tėvų raštai pateikia šio eksperimento aprašymus. Krikščionys mielai dalinasi savo sėkmės istorijomis. Garsiausios sėkmės istorijos – šventųjų gyvenimo aprašymai – rūpestingai surašyti ir saugomi per visą krikščionybės istoriją. Krikščionybės eksperimentas nėra lengvas, jam reikia skirti daug laiko, mobilizuoti daug proto ir sielos jėgų, bet niekas, kas pagal krikščionišką teoriją gyvens, nesigailės. Kas gyvens pagal krikščionišką mokslą, supras savo dvasios menkystę, pajus krikščionybės galią, galės siekti krikščionybės tikslo – išgijimo nuo sielos ligų.
Krikščionybės kelias negrįžtamas. Sustoti ar kitų kelių ieškoti krikščioniui nevalia, nes geriau žmogui iš vis nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti (2 Pt 2, 21).

Krikščionybės pagrindas – Kristaus prisikėlimas – yra paminėtas istoriniame dokumente Antiquitatum Judaicarum [12]: „Tuo laiku gyveno išmintingas žmogus, kurį vadino Jėzumi. <…> Jie (jo mokiniai) pasakojo, kad trečią dieną po nukryžiavimo jis apsireiškė jiems ir buvo gyvas. Ir mano, jis buvo Mesijas, apie kurį pranašai pranašavo stebuklingų dalykų“. Teksto autorius (Juozapas Flavijus) prisikėlimo mums nepateikia kaip fakto, nes pats prisikėlusio Jėzaus nematė (jis net nebuvo Jėzaus mokinys). Jis tik patvirtina, kad tuo metu buvo kalbama apie prisikėlusį Jėzų, ir kalbama buvo plačiai, jeigu istorikas atkreipė į tai dėmesį. Šiandien tai turime priimti kaip argumentą žinodami, kad niekas pasaulyje neatsiranda iš niekur (be priežasties).

Doctrina multiplex, ​veritas una.
(​Mokslas – daugialypis, ​tiesa – viena.) 

Biblija ne tik aprašo pasaulio sukūrimą, bet ir pateikia chronologinius duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti, kad pasaulio sukūrimas įvyko maždaug prieš 6000 – 7500 metų [13] (netikslumą lemia tai, kad egzistuoja skirtingos Senojo Testamento vertimo versijos – Mazoretinė ir Septuaginta). Tokį Žemės amžių patvirtina įvairių mokslo sričių duomenys, rodantys, kad jis negali būti ilgesnis kaip keletas tūkstantmečių. Be to, kai kurie moksliniai faktai byloja ir apie pasaulinį tvaną, pagal Biblijos chronologiją įvykusį maždaug prieš 4000 metų [14].

Krikščionybė šiandien, deja, nėra vienalytė, egzistuoja nemažai krikščionybės atmainų ir bendruomenių. Svarbu žinoti, kad išvardinti argumentai yra skirti apaštalų įkurtai Bažnyčiai, kuri savo istoriją skaičiuoja nuo pirmojo mūsų eros amžiaus. Vėliau atsiradusios krikščionybės atšakos nors ir naudoja nemažą dalį ankstyvosios krikščionybės tradicijų, tačiau jų atsiradimas paženklintas greičiau nesutarimais ir konfliktais, negu antgamtiniais ženklais. Vėlesnių krikščionybės atšakų teisingumas ir prasmė remiasi vien jų pasekėjų asmeniniais įsitikinimais.

1. Fifty spiritual homilies of St. Macarius the Egyptian; Homily XIV: 49.
2. Maurice S. Rawlings, „To Hell and Back”.
3. St. Isaac the Syrian, „Ascetical Homilies“.
4. St. John Climacus, „The Ladder of Divine Ascent“.
5. Palladius of Galatia, „The Lausiac History“.
6. John Moschos, „The Spiritual Meadow“.
7. St. Dorotheus of Gaza, „Ascetic Writings“.
8. St. Barsanuphius and John the Prophet. „Letters from the Desert: A Selection of the Questions and Responses of Barsanuphius and John”.
9. „Dykumos tėvų pamokymai“ 2014; ​„Dykumos tėvų posakiai“ 2021.
10. Philokalia: The Complete Text, trans. G. E. H. Palmer, P. Sherrard, and K. Ware 1979.
11. Alexei Osipov EN
12. Agapius (Mahboub) de Menbid, „Kitab al-Unwan” in Histoire Universelle Patrologia Orientalis, t. V, Paris, 1910-1912.
13. Dating creation
14. Timeline for the Flood