Žemės amžiaus problema yra neatsiejama nuo evoliucijos teorijos, kuri teigia, kad Visata atsirado po Didžiojo sprogimo, įvykusio prieš 13,4 mlrd. metų, o Žemė prieš 4,54 mlrd. metų susiformavo iš dujų ir dulkių debesų, skriejančių apie Saulę. Terminą „evoliucija“ galima suprasti įvairiai. Kalbėsime apie evoliuciją, kuri pretenduoja paaiškinti Visatos ir žmogaus kilmę. Ją vadinsime DTH (dust-to-human, arba dulkės-žmogus) evoliucija. DTH teorijoje Žemės amžiaus klausimas yra ypač aktualus, nes jei paaiškėtų, kad Žemė egzistuoja daug trumpiau nei 4,54 mlrd. metų, DTH evoliucija taptų neįmanoma.
Šiuolaikinis mokslas turi daug žinių, tačiau jos buvo sukauptos per labai trumpą laiką, lyginant su Žemės amžiumi. Todėl norint nustatyti Žemės amžių pagal paskutinių kelių šimtų metų stebėjimų duomenis, tenka naudotis uniformizmo principu, kuris teigia: kaip viskas vyksta šiuo metu, taip viskas vyko visada. Laikant, kad toks principas yra teisingas, tyrimų duomenis galime ekstrapoliuoti, t.y. pratęsti laiko skalėje į praeitį. Tai neatrodo labai patikima, tačiau kito kelio nėra, nes tiesioginio stebėjimo duomenų nėra ir nebus.
Naudojant vienus datavimo metodus, pavyzdžiui, radiometrinį datavimą, nustatyta, kad Žemė egzistuoja keletą milijardų metų, tačiau kiti datavimo metodai, pagrįsti tuo pačiu uniformizmo principu, rodo, kad Žemės amžius yra šimtus ir daugiau kartų trumpesnis. Svarbu tai, kad nemažai datavimo metodų Žemei duoda tik 5000 – 10000 metų, kas apytiksliai atitinka Žemės amžių, nustatytą pagal Biblijos chronologiją [1].

1. Saulės kolapsas. Kosmoso tyrimai rodo, kad mūsų Saulė mažėja. Mažėjimo sparta nėra pastovi, vidutiniškai ji siekia maždaug 0,04 % per šimtmetį. Stebėjimų duomenys apima paskutinių 400 metų laikotarpį. Jei Saulės mažėjimo sparta visada buvo tokia pati, prieš 200 000 metų Saulės skersmuo buvo 1,0004²⁰⁰⁰ = 2,2 karto, o jos masė 2,2³ ≈ 10 kartų didesni negu šiandien. Tai reiškia, kad Saulės energija, pasiekianti Žemę, būtų buvusi tokia didelė, kad gyvybė Žemėje būtų neįmanoma. Vadinasi, Žemės amžius yra gerokai mažesnis nei 200 000 metų. Siekiant pagrįsti milijardinio Žemės amžiaus idėją, buvo sukurta teorija, teigianti, kad Saulės dydis pulsuoja, t.y. tai didėja, tai mažėja. Tačiau niekas negali argumentuotai paaiškinti, kas gali sukelti tokias pulsacijas. Matavimų duomenys rodo, kad Saulė tolygiai mažėja [2].

2. Kometos, skriedamos netoli Saulės, išskleidžia „skraistę”. Kartu jos praranda didelį kiekį savo masės, išbarstydamos ją į atvirą erdvę. Todėl kometos sparčiai nyksta, ir jos negali egzistuoti ilgiau kaip 10 000 metų [3]. Daugelio kometų, stebėtų XIX amžiuje, šiandien jau nebėra. Tačiau apie mūsų Saulę vis dar skrieja keli šimtai trumpojo periodo (kurių kelionė aplink Saulę trunka mažiau negu 200 metų) kometų, kurių amžius neviršija 10 000 metų. Kometos yra Saulės sistemos dalis, vadinasi, Saulės sistema egzistuoja taip pat ne ilgiau kaip 10 000 metų. Jei Visatos amžius būtų milijonai metų, visos kometos būtų seniai išnykusios. Norėdami suderinti trumpą kometų amžių su tariamai dideliu Saulės sistemos amžiumi, DTH specialistai pasiūlė idėją [4], kad Saulės sistemos pakraščiuose arba už jos ribų egzistuoja kometų „lizdai” (Oort clouds), kuriuose kometos, būdamos toli nuo Saulės, gali ilgai išlikti nesuirusios. Tuomet kartais dėl gravitacinės sąveikos su netoliese esančiomis žvaigždėmis jos įlekia į mūsų Saulės sistemą, tampa aktyvios ir matomos, o vėliau suyra į dujas ir kosmoso dulkes [5]. Tačiau stebėjimai šios idėjos nepatvirtina [6].

3. Radiogeninis (atsiradęs radioaktyvaus skilimo reakcijos metu) helis. Helio dujos yra Žemės atmosferos sudedamoji dalis. Helio Žemės atmosferoje daugėja, nes: a) vyksta radioaktyvaus urano ir torio skilimas Žemės plutoje, b) helis patenka į Žemės atmosferą iš Saulės karūnos, c) vyksta branduolinės reakcijos Žemės plutoje dėl jos bombardavimo kosminiais spinduliais. Anot DTH teorijos, šios reakcijos vyksta Žemėje jau milijardus metų. Tačiau tokiu atveju helio Žemės atmosferoje turėtų būti tūkstančius kartų daugiau, negu yra šiandien [7]. Kurį laiką buvo bandoma šį neatitikimą paaiškinti tuo, kad dalis helio išlekia iš Žemės atmosferos, bet vėliau paaiškėjo, kad helis, kitaip nei vandenilis, negali pasiekti kosminio greičio ir išlėkti iš Žemės atmosferos (nebent Žemės atmosfera įkaistų tiek, kad gyvybė joje būtų neįmanoma). Dabartinis helio kiekis Žemės atmosferoje ir jo kaupimosi sparta rodo, kad Žemės atmosferos amžius yra ne didesnis kaip 10000 metų [8].

4. Meteoritų liekanos. Ant Žemės paviršiaus kartais nukrenta meteoritai, palikdami ryškias susidūrimo žymes – kraterius. Jei darytume prielaidą, kad taip buvo visada (nėra priežasčių, kodėl taip negalėjo būti), meteoritų krateriai, atsiradę prieš milijonus metų, būtų užkloti storais nuosėdų sluoksniais. Bet taip nėra – visi meteorų krateriai yra Žemės paviršiuje. Atliekant kalnakasybos ir įvairius kasinėjimo darbus (jie atliekami daugiau nei šimtmetį) iš Žemės gelmių turėjo būti iškasta šimtai meteoritų, tačiau nebuvo rasta jokių meteoritų pėdsakų [9]. Kraterių išsidėstymas Žemės paviršiuje ir tai, kiek jie yra pažeisti erozijos, rodo, kad kraterių amžius tik keli tūkstančiai metų [10]. Žemės nuosėdų sluoksniuose nerandama ne tik meteoritų kraterių, bet ir jų atneštos medžiagos, kurioje turėtų būti didelis kiekis nikelio [11]. Tai rodo ne tik mažą Žemės amžių, bet ir tai, kad nuosėdų sluoksniai Žemės paviršiuje susiformavo per labai trumpą laikotarpį, tokį, per kurį į Žemę nespėjo atlėkti nė vienas meteoritas. Tikėtina, kad nuosėdų sluoksniai sparčiai susiformavo pasaulinio tvano metu ir iš karto po jo. Reikia paminėti, kad Žemės nuosėdų sluoksnio tyrimas (stratigrafija) yra vienas iš Žemės datavimo metodų. Neatsižvelgiant į tai, kad tvano metu ir po jo nuosėdos galėjo kauptis daug sparčiau negu šiandien, galima prieiti išvadą, kad Žemės amžius siekia milijardus metų [12].

5. Druska vandenynuose. Upės perneša ištirpusią druską (NaCl) iš sausumos į vandenynus (nežiūrint to, kad vandenyno vanduo yra sūresnis, negu upių), ir tik nedidelė druskos dalis sugrįžta į sausumą. Todėl druskos koncentracija vandenynuose didėja. Laikant, kad pradžioje vandenynuose druskos nebuvo, žinant dabartinę jos koncentraciją, didėjimo spartą ir atsižvelgiant į tai, kad praeityje sparta galėjo būti mažesnė, galima parodyti [13], kad vandenynams negali būti daugiau kaip 62 mln. metų. Tai yra daug mažiau, negu amžius, kurį Žemei priskiria DTH teorija. Jeigu vandenynuose kažkoks druskos kiekis buvo iš pradžių, dabartinė jos koncentracija vandenynuose galėjo būti pasiekta per trumpesnį laiką. Kitų jūros vandens elementų tyrimai duoda dar mažesnį maksimalų Žemės amžių [14]

6. Mažėjantis Žemės sukimosi greitis. Žemei sukantis apie savo ašį, jos paviršius ties pusiauju skrieja maždaug 1609 km/h greičiu, kuris nuolatos mažėja. Jei Žemei būtų milijardai metų, jos sukimasis jau seniai būtų sustojęs. Arba jeigu įvertinsime dabartinį Žemės sukimosi greitį ir tai, kaip sparčiai jis mažėja, gausime, kad prieš 5 mlrd. metų (pagal DTH teoriją toks yra jos amžius) greitis turėjo būti toks didelis, kad dėl išcentrinės jėgos Žemė būtų buvusi blyno formos. Žemės lėtėjimą dar XIX amžiuje pastebėjo Lordas Kelvinas ir nusprendė, kad Žemė negali būti labai sena. Šiandien pagal lėtėjantį Žemės sukimąsi nustatyta, kad jos amžius negali būti didesnis kaip keli tūkstančiai metų [15].

7. Silpnėjantis Žemės magnetinis laukas. Karlas Fridrichas Gausas pirmasis išmatavo Žemės magnetinį lauką 1835 metais. Nustatyta, kad nuo to laiko iki šių dienų Žemės magnetinis laukas susilpnėjo apie 14%. Dar pastebėta, kad magnetinis laukas, kaip ir dauguma procesų gamtoje, silpnėja eksponentiškai, o jo gesimo pusamžis yra apie 1400 metų. Tai reiškia, kad prieš 7000 metų (tai atitinka 5 gesimo pusamžius) Žemės magnetinis laukas buvo 2⁵ = 32 kartus stipresnis, negu šiandien, o prieš 20000 metų dėl magnetinio lauko išsiskirianti šiluma būtų nesuderinama su gyvybe Žemėje. Magnetinis laukas apima visą Žemės planetą, jo silpnėjimas nėra susijęs su klimato kaita ar kitais išoriniais veiksniais. Jį lemia giluminiai Žemės procesai, kuriuos galima naudoti kaip patikimą laikrodį, rodantį, kad Žemei negali būti daugiau kaip 10000 metų [16]. Yra žinoma, kad magnetinio lauko kryptis paeityje keitėsi [17], tačiau tai nepaneigia magnetinio lauko silpnėjimo tendencijos, todėl lieka neaišku, kaip Žemės magnetinis laukas galėtų išlikti milijonus ar milijardus metų [18].

8. Niagaros krioklys yra stebimas jau nuo XVII amžiaus. Pastebėta, kad jo kraštas traukiasi link Erio ežero. Šiuo metu krioklys slenka apie 1 m per metus greičiu [19]. Per daugelį metų krioklys išgraužė uoloje siaurą tarpeklį, kurio ilgis apie 11 km. Žinant tarpeklio ilgį ir krioklio krašto slinkimo greitį, galima apskaičiuoti, kad Niagaros krioklys egzistuoja ne daugiau kaip 5000 – 10000 metų. Galima teigti, kad Niagaros amžius atitinka laikotarpį nuo galutinio Žemės reljefo susiformavimo [Ps 103(104), 6-9] pasibaigus pasauliniam tvanui [20].

9. Upių deltos. Kasmet Misisipės upė į Meksikos įlanką nuplukdo apie 230 mln. tonų kietųjų dalelių, kurios upės žiotyse sulėtėjus vandens tėkmei nusėda ant dugno. Taip formuojasi (plečiasi) Misisipės delta, o Luizianos valstijos plotas kasmet didėja. Nustatyta, kad nuosėdų sluoksnis Misisipės deltoje, kurio storis siekia maždaug 12 metrų, yra suneštas ant buvusio jūros dugno, padengto jūrinės kilmės nuosėdomis. Įvertinus Misisipės deltos apimtis ir jos formavimosi spartą, nustatyta, kad jai susiformuoti reikėjo apie 5000 metų [21]. Išvada: dabartinis sausumos ir vandenynų išsidėstymas egzistuoja ne daugiau kaip keletą tūkstančių metų. Jeigu Misisipės delta dabartiniu tempu (o mokslas teigia, kad praeityje Misisipė buvo vandeningesnė) plėstųsi milijonus metų, ji pasiektų Afrikos žemyną.
Kadangi upės perneša kietąsias daleles iš sausumos į vandenynus, kalnai ir aukštumos žemėja. Apskaičiuota, kad užtektų tik 34 mln. metų, kad žemynai, kurių vidutinis aukštis yra 875 m virš jūros lygio, dėl erozijos būtų sulyginti su vandenyno paviršiumi [22].

10. Senieji medžiai. Seniausi Žemės gyvosios gamtos atstovai yra sekvojos (sequoia gigantea), augančios Kalifornijos miškuose. Sekvojų amžių apytiksliai galima nustatyti pagal rieves. Tokiu būdu ištyrus sekvojų amžių, aptikta daug medžių, kurių amžius viršija 3000 metų, tačiau nerasta nė vieno, senesnio kaip 4000 metų. Įdomu tai, kad sekvojų miškuose nėra natūraliai išdžiūvusių medžių. Dėl didelio dervos kiekio sekvojų mediena yra itin atspari ligoms ir kenkėjams. Sekvojos neturi kitų priešų, išskyrus žmogų, ginkluotą motoriniais pjūklais. Biologai tikisi, kad sekvojos ateityje galės dar augti tūkstančius metų. Bet kodėl šiandien neaptinkama medžių, senesnių kaip 4000 metų [23]? Sunku rasti kitą argumentuotą paaiškinimą išskyrus tai, kad maždaug prieš 4000 metų pagal Biblijos chronologiją baigėsi pasaulinis tvanas [20], po kurio sausumos augalija pradėjo augti iš naujo.

11. Anglies izotopo C14, dažnai naudojamo augalų ir gyvūnų liekanų datavimui, skilimo pusamžis yra 5700 metų. Vadinasi, pavyzdžiui, 250000 metų senumo (tai atitinka maždaug 44 skilimo pusamžius) organinės kilmės liekanose pradinis C14 atomų skaičius turėtų būti jau 2⁴⁴ ≈ 18000000000000 kartų sumažėjęs, o tai yra žemiau šiuolaikinių prietaisų matavimo galimybių. Akivaizdu, kad senesnėse liekanose C14 turėtų būti dar mažiau. Tačiau jau prieš keletą dešimtmečių buvo pastebėta, kad neįmanoma rasti organinių liekanų, paimtų netgi iš „labai senos kilmės” geologinių sluoksnių, kuriuose nebūtų „nesuprantamai” didelio C14 kiekio. C14 matavimo įrangos, tyrimo metodų tobulinimas ir padidinta bandinių apsauga nuo C14 patekimo iš išorės šios problemos neišsprendė. Išvada – augalų ir gyvūnų liekanų, senesnių negu keletas tūkstančių metų, Žemėje nėra [24, 25]. Neįprastai didelis C14 anglies kiekis randamas net deimanto kristaluose, kurie datuojami milijonais metų, ir kurie dėl stiprių cheminių ryšių yra itin atsparūs C14 skverbimuisi iš aplinkos į kristalo vidų [26].

12. Žmonių palikti įrašai yra tiesioginiai praeities įvykių liudininkai. Vienas seniausių dokumentų yra Egipto karalių sąrašas, siekiantis maždaug 5000 metų praeitį [27]. Kitų egiptologų nuomone, pirmieji Egipto įrašai, ką patvirtina ir archeologinių radinių C14 datavimas, atitinka vėlesnius laikus – maždaug 2000 metų pr. Kr. [28]. Seniausia yra šumerų civilizacija, siekianti IV tūkstantmetį pr. Kr. Šumerų palikti įrašai molio lentelėse – tai teisės kodeksai, teisiniai dokumentai, matematiniai uždaviniai su sprendimais, medicininiai receptai, žemės ūkio vadovėliai, tikslūs žemėlapiai, filosofiniai apmąstymai [29].
Klausimas – kodėl žmonių paliktų įrašų, senesnių negu 6000 metų, Žemėje nėra? Šumerų ir Egipto civilizacijos tarsi „iššoka“ iš tamsos į istorijos šviesą. Neįmanoma, kad protingi žmonės gyveno Žemėje 294 000 metų nenaudodami rašto ir tik prieš 6000 metų sugalvojo kažką užrašyti (jei laikysime, kad homo sapiens Žemėje gyvena 300 000 metų), kai kiekvienas vaikas jau 2-3 savo gyvenimo metais pradeda braižyti ir piešti. Tiesa, rašto tobulinimas nuo piktografinės sistemos (sudarytos iš simbolinių piešinių) iki fonetinės sistemos, leidžiančios užrašyti sudėtingus literatūrinius kūrinius, užtruko, bet ne tūkstančius, o tik šimtus metų [29]. DTH teorija rašto atsiradimą sieja su žemdirbystės Žemėje pradžia. Bet čia iškyla dar vienas klausimas – kaip nutiko, kad protingi žmonės 290 000 metų mąstė, ir tik prieš kelis tūkstančius metų staiga suprato, kad pabėrus ant žemės sėklų iš jų išauga augalai.
Panašu, kad žmonės Žemėje gyvena ne daugiau kaip 7-8 tūkstančius metų, o pirmieji Žemės gyventojai, nors ir neturėjo sukaupę šiuolaikinių mokslo žinių, nebuvo mažiau protingi už mus. Tą parodo ir jų palikti akmeniniai statiniai su šiandien nesuvokiama akmens apdirbimo technologija [30], kas niekaip netelpa į DTH teorijos rėmus. Įdomu tai, kad seniausi žmonių įrašai buvo rasti ten (Tigro ir Eufrato slėniuose), kur Biblijoje paminėta pirmoji po pasaulinio tvano įsikūrusi Babilono karalystė (Pr 11, 9).

13. Žemės populiacija. Dabartinį Žemės gyventojų skaičiaus augimą, prasidėjusį maždaug prieš 200 metų, sąlygoja išvystyta sveikatos priežiūra ir medicinos technologijos. Anksčiau žmonių skaičiaus augimas buvo lėtesnis dėl didesnio žmonių mirtingumo. Ankstesni duomenys apie gyventojų skaičiaus kitimą, nors ir ne tokie tikslūs, kaip šiuolaikiniai, tačiau geriau atspindi senųjų Žemės gyventojų skaičiaus kitimo tendencijas. Tokiu būdu ištyrus 1650 – 1850 metų duomenis, pagal to meto gyventojų skaičių ir skaičiaus augimo spartą nustatyta, kad dabartinė žmonių civilizacija prasidėjo maždaug 3300 metų pr. Kr., jei laikysime, kad viskas prasidėjo nuo vienos žmonių poros [31]. Verta prisiminti, kad panašiu laiku, pagal Biblijos chronologiją, baigėsi pasaulinis tvanas, per kurį išgyveno 8 žmonės.
Nėra žinoma, koks turėtų būti gyventojų skaičiaus reguliavimo mechanizmas, jeigu žmonės Žemėje gyventų 1 mln. ir daugiau metų (DTH teorija žmonijos istorijai duoda 2,5 mln. metų [32]). Jeigu žmonija per tą laiką laipsniškai tobulėjo, tikėtina, kad ir jų skaičius visą tą laiką laipsniškai didėjo. Paprastas skaičiavimas rodo, kad jei vidutinis gyventojų prieaugis būtų tik 0,01 % per metus (dabar gyventojų augimo sparta yra apie 1 % per metus), per 1 mln. metų gyventojų skaičius Žemėje padidėtų neįsivaizduojamą skaičių 1,0001¹⁰⁰⁰⁰⁰⁰ ≈ 10⁴³ kartų.

​Visi Žemės datavimo metodai remiasi uniformizmo prielaida. Kuo tolimesnę praeitį tyrinėjame, tuo uniformizmo prielaida mažiau tikėtina, tuo mažesnė tikimybė, kad procesai visada vyko taip, kaip jie vyksta šiandien. Todėl jaunos Žemės datavimas yra patikimesnis, nes senos Žemės atveju praeitis yra tolimesnė apie 1000 000 kartų.
Vien čia pateiktų jaunos Žemės argumentų pakanka rimtai suabejoti DTH teorijos pagrįstumu. Be jų yra daugybė kitų faktų [10], rodančių, kad kosminės dulkės niekada nepavirs į žmogų, net jei leisime Žemei vystytis neribotą skaičių metų. Nežiūrint to, sukūrimo idėja, arba kreacionizmas, kaip ją pavadino Č. Darvinas [33], dažniausiai laikomas pseudomokslu. Nors DTH teorija taip pat negali būti laikoma mokslu pagal dabartinę mokslo sampratą [34], nes netenkina pagrindinio mokslinio kriterijaus: ji negali būti patikrinta eksperimentiškai. DTH teorija, kiek bebūtų išvystyta, išplėtota ar matematiškai pagrįsta, visada liks hipoteze.
Prieš keletą dešimtmečių, kol DTH teorija dar nebuvo plačiai propaguojama, elitiniai mokslo žurnalai, tokie kaip Science, Nature, Scientific American, spausdino įvairias tyrėjų nuomones, tarp jų ir abejones dėl milijardinio Žemės amžiaus ir DTH teorijos pagrįstumo [35]. Šiandien šie žurnalai panašių abejonių jau nebespausdina. Ne todėl, kad abejonių neliko. Priešingai, vystantis mokslui ir technologijoms darosi vis aiškiau, koks sudėtingas mus supantis pasaulis ir kokia neįsivaizduojamai maža savaiminės DTH evoliucijos tikimybė. Bet šiuolaikinis mokslas, priėmęs DTH ideologiją, jau nebegali ir, akivaizdu, nenori nieko keisti.
Kodėl Žemės amžiaus klausimas svarbus? Todėl, kad DTH teorija iš esmės paneigia pasaulio sukūrimo istoriją, aprašytą pirmose Biblijos eilutėse, ir daug kam trukdo patikėti tuo, kas rašoma toliau. Šiuolaikiniai teologai ir biblistai bando ieškoti išeities apjungdami krikščionybę su DTH. Jie teigia, kad prieštaravimo tarp krikščionybės ir DTH nėra, nes pasaulio sukūrimas galėjo vykti evoliucijos būdu. Kitaip tariant, DTH evoliucija buvo naudojama kaip priemonė pasauliui sukurti. Šešias pasaulio sukūrimo dienas, paminėtas Pradžios knygoje, jie interpretuoja ne tiesiogine prasme, o kaip tam tikrus ilgus milijardų metų trukmės laikotarpius.
Lieka neaišku, kaip tokią teoriją, dar vadinamą teistine evoliucija, pagrįsti, nes nėra argumentų, kurie leistų manyti, kad Pasaulio kūrimas truko ne šešias dienas, bet milijardus metų. Nėra žinomas istorinis hebrajiškas tekstas, kuriame žodis יְוֹם (yom) turėtų prasmę kitokią negu diena arba para.
Dar labiau neaišku, kam apskritai krikščionybei reikalinga DTH teorija. Juk DTH varomoji jėga yra natūralioji atranka, o mirtis – būtinas evoliucijos įrankis. Tas niekaip nedera su krikščionybe, kuri mus moko, kad Dievas „mirties nesukūrė” (Išm. 1, 13), bet „sukūrė žmogų, kad būtų nemarus” (Išm 2, 23). Dar daugiau – Biblija teigia, kad „nuodėmė yra įstatymo laužymas” (1 Jn 3, 4), „o per nuodėmę mirtis (įėjo į pasaulį)” (Rom 5, 12). Jei žmonės buvo kuriami evoliucijos keliu, jie visada buvo mirtingi, nes kilo iš mirtingų gyvūnų. Vadinasi, mirtis, ir juo labiau – nuodėmė, atsirado anksčiau už žmones ir ne dėl jų kaltės. Tuomet bausmė už nuodėmę tampa beprasmiška, o žmonijos Atpirkimas – niekam nereikalingas.
Mokslininkai turi teisę kelti hipotezes. Blogai, kai jie hipotezę pateikia kaip įrodytą tiesą. Dar blogiau, kai dabartiniai teologai atmeta bažnyčios tradiciją [36] ir kuria naujas teorijas, remdamiesi mokslininkų hipotezėmis ir nesigilindami, iš kur jos gautos ir kuo pagrįstos. Sukūrimo idėją pavadinę fundamentalizmu [37], jie nuo jos atsiriboja ir bando apjungti krikščionybę su DTH teorija, kuri buvo kuriama ne Visatos kilmei paaiškinti (materijos ir energijos kilmė vis tiek lieka neaiški), o įrodyti, kad viskas vyko ne taip, kaip aprašyta Biblijoje. Priimdami DTH teoriją dabartiniai teologai tikriausiai stengiasi bažnyčią padaryti labiau šiuolaikiška ir patrauklia žmonėms, pamiršę, kad svarbiau yra ne kuo daugiau žmonių į bažnyčią pritraukti, bet nuo tiesos nenuklysti, nes „lauke lieka <…> visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apr 22, 15).

[1] Dating creation
[2] G. B. Lubkin, „Analyses of historical data suggest Sun is shrinking,” Physics Today 32, 9, 17 (1979).
[3] P. F. Steidl, „Design and Origins in Astronomy,” pp. 73–106, G. Mulfinger, ed., Creation Research Society Books (1983).
[4] F. L. Whipple, „Background of modern comet theory,” Nature 263, pp. 15–19 (1976). H. F. Levison, et al. „The mass disruption of Oort Cloud comets,” Science, 296, 5576, pp. 2212-2215 (2002).
[5] L. F. Biermann and R. List: „The Tails of Comets,” Scientific American, 199, p. 44 (1958).
[6] C. Sagan, and A. Druyan, 1985. Comets, Random House, New York, p 201].
[7] M. A. Cook, „What Happened to the Earth’s Helium?” New Scientist, 24, pp. 631–632 (1964).
[8] M. A. Cook, „Where Is the Earth’s Radiogenic Helium?”, Nature, 179, p. 213 (1957).
[9] F. A. Paneth, “The Frequency of Meteorite Falls throughout the Ages,” Vistas in Astronomy, Vol. 2, ed. A. Beer, p. 1681 (1956).
[10] V. Ferrell, „Science vs. Evolution,” Evolution Facts, 2006.
[11] W.A. Tarr, “Meteorites in Sedimentary Rocks?” Science, 75, pp. 17-18 (1931).
[12] NATIONAL GEOGRAFIC. How Did Scientists Calculate the Age of Earth?
[13] S. A. Austin and D. R. Humphreys, „The sea’s missing salt: a dilemma for evolutionists,” Proc. of the Second Int. Conf. on Creationism, pp. 17- 33 (1990); J. D. Sarfati, „Salty seas: evidence for a young Earth,” Creation, 20, pp. 15–19 (1998).
[14] S. E. Nevins, „Evolution: the oceans say no!” ICR-Institute for Creation Research, Impact No. 8 (1973).
[15] T. G. Barnes, “Physics: A Challenge to ‘Geologic Times,” ICR-Institute for Creation Research, Impact 16 (1974).
[16] T. G. Barnes, „Origin and Destiny of the Earth Magnetic Field,”  Master Books, 1983.
[17] D.R. Humphreys, Reversals of the earth’s magnetic field during the Genesis Flood, Proceedings of the First International Conference on Creationism, Creation Science Fellowship, Pittsburgh, 2, pp. 113–126 (1986).
[18] Cited in: Folger, T., Journeys to the Center of the Earth: Our planet’s core powers a magnetic field that shields us from a hostile cosmos. But how does it really work? Discover, July/August (2014).
[19] D. W. Patten, „The Biblical Flood and the Ice Epoch,” Pacific Meridian Publishing, p. 11 (1966).
[20] Timeline for the Flood
[21] B. F. Allen, „The Geological Age of the Mississipi River”, Creation Research Society Quarterly, 9, pp. 96-114 (1972).
[22] S. Judson, „Erosion of the Land—or What’s Happening to our Continents?” American Scientist, 56, pp. 356-374 (1968).
[23] E. Schulman „Longevity under Adversity in Conifers”, Science, 119, p. 399 (1934).
[24] J. R. Baumgardner et al., „Measurable 14C in fossilized organic materials: confirming the young earth creation-flood model,” Proc. of the Fifth Int. Conf. on Creationism, pp. 127–142 (2003).
[25] D.C. Lowe, Problems associated with the use of coal as a source of 14C-free background
material, Radiocarbon 31, pp. 117–120 (1989).
[26] J. Baumgardner, “14C Evidence for a Recent Global Flood and a Young Earth,” ch. 8 in Radioisotopes and the Age of the Earth, vol. II, by L. Vardiman et al., Institute for Creation Research (2005).
[27] H. R. Hall, “Egypt: Archaeology,” in Encyclopedia Britannica, 8, p. 37, 1956.
[28] J. G. Read, „Early Eighteenth Dynasty Chronology,” Journal of Near Eastern Studies, 29, pp. 1-11 (1970).
[29] S. N. Kramer, „History Begins at Sumer: Thirty-Nine Firsts in Recorded History”, University of Pennsylvania Press (1981).
[30] Zapretnye Temy Istorii
[31] A. A. Roth,“Some Questions about Geochronology,” in Origins, 13, pp. 59-60 (1986).
[32] WIKIPEDIA. Žmonijos istorija
[33] WIKIPEDIA. Creationism
[34] WIKIPEDIA. Science
[35] Center for Scientific Creation
[36] S. Rose. Genesis, „Creation, and Early Man – The Orthodox Christian Vision”, St. Herman of Alaska Brotherhood (2000).
[37] Pontifical Biblical Commission. The Interpretation of the Bible in the Church. Vatican City: Libreria Editrice Vaticana (1993).